PASAULIS

     Ne vaikui skirti tie poeto žodžiai, pateikti kaip „Prūsijos karo ir domenų patarėjo C. F. Heisbergo laiškas lietuviams“. Jie skirti mums, suaugusiesiems. Nes mes tie, kurie pašaukia vaiko kalbą. Mes savo elgesiu, vaikui kuriama aplinka, vaiko įdomaus, turiningo kasdienio gyvenimo, vienokios ar kitokios patirties pagavos garantavimu skatiname vaiko kalbėjimą, jo individualios šnekos spontanišką raišką.

 

     Būdami šalia vaiko, žadindami jo malonius išgyvenimus, kalbant melodingąja mūsų kalba, skatiname ja grožėtis ir gėrėtis. Ne priekabiai. Ne brukant vaiko laisvą kalbinę raišką į formalius rėmus, bet saugant ją, atsargiai tikslinant, pagarbiai skatinant taisyklingą tarseną. Kad vaikas mėgautųsi kalbėjimu. Mėgautųsi savo tariamais žodeliais, jų pasirinkimu, kaip trimetis Motiejus, žaisliniam žmogeliukui linkintis: „Kad tau ūsai prinoktų. Dideli, kaip slyvos!“, ar močiutės: „ačiū ačiū, aš mačiau skanių gyvačių“ pratęsdamas: „ačiū, ačiū, aš mačiau skanių grybų“. Kad geistų savo gimtosios kalbos, nuolat jam primenančios ryšį su tauta, jos papročiais, galvosena.

 

     Kas vaiką ugdant, jam mokantis yra svarbiausia, aiškinama įvairiai:

     Bihevioristų manymu, ugdymas gali laiduoti raidą tik vaiką tiesiogiai mokant, rodant – kad tik rezultatas būtų geresnis. Rodomos jo klaidos, siūlant jas ištaisyti. Reikalaujama, kad jis stengtųsi užduotį atlikti kuo geriau, ją vėl ir vėl kartodamas. Vaiko tiesioginis mokymas ir mokymasis skatinamas nurodymais, skanėstais, pinigais, žaislais, ženkliukais, pagyrimais. Pagal bihevioristus, kalbos taip pat mokoma tiesiogiai. Ikimokykliniais metais – raidinės ir garsinės žodžių analizės, žodžių ir skiemenų dėliojimo. Vaikas mokomas pasakoti, skaityti, rašyti. Mokomas pasisodinus, nepaisant vaiko norų, patirties. Mokomas rašyti ir skaityti taip, kaip reikia, kaip manome mes, suaugusieji.

     Kognityvistai (konstruktyvistai) teigia, kad tiesioginis mokymas netinkamai stimuliuoja vaiko raidą. Gali net pristabdyti. Nes tiesioginis mokymas primeta vaikui suaugusiųjų sumanytą veiklą, pastoja kelią jo aktyvumui, stabdo jo savarankiškumą, tuo pačiu pristabdo ir vaiko vystymąsi, išraišką. Anot kognityvistų, svarbiausia, vaikui žengiant gyvenimo keliu, jo savarankiškas mokymasis ir išmokimas. Mokymasis – paties vaiko nuolatinis dialogas su fizine ir socialine jį supančia aplinka. Visa tai turėtų būti ne primesta, ne nurodyta, parodyta ar išreikalauta. Sąveika savarankiška, laisva. Išmokimas – sąveikos tarp vaiko natūralaus brendimo ir fizinės bei socialinės aplinkos įtakų ir poveikių rezultatas. Ir vaiko žinojimas (supratimas, išmanymas), ir jo moralė gimsta sąveikaujant, klausinėjant, samprotaujant („Žinok, žemės drebėjimas yra kvailas“, – pareiškia trimetis po filmuko žiūrėjimo. „Žinai, tėtis mane vadina sūnum. Aš ne sūnus, aš tėvų Motiejus“, – aiškina vaikas).

Kaip elgiasi tokių nuostatų besilaikantis suaugęs žmogus, esantis šalia vaiko?

 

     Pirmiausia, sukuria tokią aplinką ir tokią atmosferą, kuri laiduotų vaiko laisvę. Vaikas veikia savo iniciatyva, pagal savo sumanymą. Sako, ką galvoja. Kalba, kaip moka. (Trimetis: „Dramblys pakliuvo į bakterijas ir numirė“; „Kur šviestuvas? Na, tas, kur pirma šešėlis, paskui – šviesa?“) Savo tiesos link vaikas eina įvairiais klystkeliais. Suaugęs asmuo saugo jį nuo diskomforto. Padeda įveikti sunkumus.

 

     Kalbos raidą ir jos ugdymą kognityvistai sieja su vaiko pažinimo procesais. Tai yra, vaiką moko kalbėti gyvenimas, visi tie objektai, reiškiniai ir būsenos, kuriuos reikia įvardyti, išgirdus, pamėgdžiojus taip, kaip tai vardija kiti.

 

     Tik susidurdamas su įvairiais socialinio gyvenimo reiškiniais, tik konkrečiose kalbėjimo situacijose vaikas perpranta ir tikslina savo kalbėjimą, mokosi kalbos vartojimo taisyklių. Vaikas jas perpranta sunkokai. Kai trimetukas aiškina: „Buvom pasidalinę dydžiu. Aš didesnis, Gretutė maža“ – matai jo norą išsakyti patirtį. Matai, kad žodžiais užkoduoti idėjas vaikas jau gali, bet kalbos vartojimo taisyklės perprastos nekaip. Tačiau jokio formalaus kalbos kaip tokios ar jos vartojimo mokymo kognityvistai nepripažįsta. Kalbėjimo tiesioginį taisymą, akcentuojant vaiko klaidą, neigia. Tik vaiko patirties patvirtinimas. Tik teisingas modelis vaiko ausiai.

 

     Kas lemia vaiko raidą?

 

     Psichoanalitikų teigimu, raidą lemia ne vaiko tiesioginis mokymas, ne jo paties mokymasis ar to mokymosi pasėka. Raidą lemia socialiniai santykiai, kurie susiklosto tarp vaiko ir suaugusiųjų, tarp vaiko ir vaikų. Jie turi žadinti, užtikrinti tokius vaiko išgyvenimus: aš esu geras; aš galiu daryti tai, ką aš noriu daryti; aš galiu tai daryti tiek, kiek noriu; aš turiu tai, ko aš noriu, kada aš noriu ir kada man to reikia; žmonės yra geri, jie man duoda tai, ko man šiuo metu reikia ir ko aš pats negaliu gauti. Nes, kaip teigia psichoanalitikas E. Eriksonas, mažo vaiko esmė yra tai, ko jis tikisi ir ką jis turi.

 

     Suaugusieji turėtų vaiką ugdyti taip, kad būtų puoselėjama vaiko savigarba, kurios negalima, kaip žinių, gauti iš kitų. Kad būtų saugomas jo aktyvumas ir savarankiškumas. Kad vaikas būtų pakankamai laisvas, galėtų veikti ir mokytis pagal savo poreikius, interesus, galimybes, jaustųsi saugiu, mylimu ir gerbiamu.

 

     Kalbos ugdymas – natūralus kalbinis bendravimas natūraliose kalbinėse situacijose. Vaiko kalba priimama tokia, kokia ji yra: skurdi, prasta, netaisyklinga. Kad vaikas kalbėdamas saugiai jaustųsi, jo kalba netaisoma. Tik suaugusieji kalba taisyklingai. Ateis laikas, vaikas išgirs bei pagaus ir kalbos taisyklingumą, ir turtingumą.

 

     Taigi, bihevioristams raidoje svarbiausia, ko vaikas mokosi, kokių rezultatų gali pasiekti. Kognityvistams – kaip vaikas mokosi, kaip gauna informaciją, kaip sugeba surasti reiškinių priežastis, kaip kuria savo žinojimą. Psichoanalitikams – ką vaikas jaučia, ką galvoja, kokie jo ir aplinkos santykiai. Bihevioristai moko kalbėti, kognityvistai ir psichoanalitikai – skatina kalbinę vaiko raišką aplinka ir bendravimu. Jokio tiesioginio mokymo.  

 

     Vaiko sakytinė kalba

 

     Kalba – ypatinga vaiko savybė. Kalba – stebuklinga vaiko savybė. Mes matome, kaip ji gimsta, kaip kasdien keičiasi, keisdama ir vaiko savivoką, ir pasaulėjautą, ir pasaulėvaizdį. Kalba – slėpininga vaiko savybė. Nors ir seniai tyrinėjama, ji iki šiol turi nemažai tapsmo paslapčių. Tiesa, žinoma, kad kaip vaiko psichinės raidos, taip ir kalbos raidos kelias pasižymi tam tikru nuoseklumu. Ėjimo tuo keliu negali pagreitinti. Bet gali pristabdyti. Vietoj puoselėjimo, gali trukdyti.

 

     Trumpa vaiko kalbos ankstyvojo tapsmo charakteristika tokia. Ikimokykliniais metais vaikai savaime perpranta visus sudėtingus kalbos sistemos funkcinius komponentus. Pirmiausia fonologiją, t. y. gimtosios kalbos garsus. Įdomu tai, kad garsų tipai ir vaikų pirmųjų metų čiauškėjime, ir antrųjų metų prasmingoje kalboje pasirodo ta pačia eile ir nuoseklumu.

 

Vaiko kalbos garsų dažninis pasiskirstymas prie suaugusiojo kalbos garsų dažninio pasiskirstymo visiškai priartėja antrųjų metų pabaigoje, t. y. ir dviejų metų vaiko, ir suaugusiojo kalbos garsų dažnumo kreivės sutampa. Tai rodo, kad gimtosios kalbos fonologiją vaikas jau daugmaž įvaldė. Prasideda kalbos formų, sujungiančių garsus ir simbolius su reikšme – morfologijos ir sintaksės – įsisavinimas. Jo matoma pradžia – antrųjų vaiko gyvenimo metų vidurys.

 

     18 mėnesių vaikas įžengia į vieno žodžio sakinio etapą.

 

     2 metų vaikas kalba dviejų žodžių sakiniais, kurie atlieka pačias įvairiausias kalbos funkcijas: ir informacinę, ir asmeninę, ir tarpasmeninę ar reguliacinę.

 

     3–4 metų vaikas kalba paprastais, normaliais sakiniais. Atidžiau neįsiklausius, atrodo, kad ir klaidelių tik viena kita. Iš tikrųjų tai labai intensyvūs gramatinių santykių ir žodžio reikšmės perpratimo metai. Vaikas kalba, klysta, tikslina, kuria: „Tau neskaudės sunkiai?“; „Toks platus sniegas, kojos klimpsta“; „Duok man savo rankinukę (suprask, apyrankę)“; „Aš nedirbėjau, aš piešiau“; „Mano tėvai yra mano mamytė, mano tėvai yra mano tėtis“.

 

     Penkiametis kalba daug, vaizdingai. Tiesa, vieną kitą netikslumą surastum. Bet žodžiai ir sakiniai pakankamai taisyklingi, morfologija ir sintaksė jau perprasta neblogai. Štai 5 metų Gretos pasakojimas, kas būtų, jei nešviestų saulė: „Kai nešvies saulė, reikės uždegti didelį laužą, tada bus šviesu. Tada tėtis, aš, mama eitume kartu visada. Nepaliktų manęs mašinoje ir namuose vienos. Būtų labai daug banditų. Nes banditai ateina pas žmones naktį vogti. Paprašyčiau prezidento, kad sprogdintų daug „saliutų“. Ir būtų šviesu.“

 

     6–7 metų vaiko kalba gana sudėtinga. Jis jau visiškai perpratęs fonologiją. Morfologiją ir sintaksę – taip pat. Ir galiausiai – kalbos vartojimą, t. y. pragmatiką. Ir vėliau kalba keisis: tobulės, turtės. Bet pagrindai jau pakloti.  

 

     Vaiko rašytinė kalba

 

     Sakytinė kalba – klausymas ir kalbėjimas. Ji turi savo raidos kelią, kuris prasideda labai anksti. Jei paklaustum tėvų, kada pradėjo kalbėti jų vaikas, dauguma bandytų prisiminti nesudėtingus pirmuosius vaiko žodžius. Pedagogai ir psichologai pradžios ieškotų anksčiau – čiauškėjime. Bet kalba – ne tik klausymas ir kalbėjimas. Kalba – tai taip pat skaitymas ir rašymas, arba rašytinė kalba. Kada ji pasirodo?

 

     Tėvai pasakytų, kokį pirmą žodį vaikas perskaitė ar užrašė prieš mokyklą, pedagogai paaiškintų, kokių ir kaip raidelių mokė. Naujausi rašytinės kalbos tapsmo tyrimai rodo, kad jos raida, kaip ir sakytinės, savaiminė, o pradžia – labai ankstyva. Rašytinė kalba taip pat gimsta ir pradeda rutuliotis, vaikui bendraujant su suaugusiaisiais, sąveikaujant su aplinka pačioje gyvenimo kelio pradžioje, kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje.

 

     Jau pirmųjų metų kūdikių grabaliojimui duodamos įvairaus formato, dydžio, kietumo knygelės, raidelės, jiems kasdien skaitoma. Ankstyvas susipažinimas su knyga – raštingumo (skaitymo ir rašymo) pradžia: jis skatina vaiko akių koordinaciją, padeda pastebėti knygelių, paveikslėlių, formų, spalvų panašumus ir skirtumus, stimuliuoja vaizduotę.

 

     Tačiau mitai, kad savaime vaikas negali išmokti skaityti ir rašyti, yra iki šiol gajūs ir tarp tėvų, ir tarp pedagogų. Teigiama, įrodinėjama, kad skaityti ir rašyti vaiką privaloma išmokyti, nors sutinkama, kad kalbėti jis išmoksta pats. Ir pradėti mokyti derėtų tik tada, kai sakytinė vaiko kalba pasidaro taisyklinga, turtinga, vaizdinga, t. y. apie septintuosius gyvenimo metus. Tik tada, kai vaikas yra pasiekęs tam tikrą protinio išsivystymo lygį.

 

     Iš tikrųjų ikimokykliniais metais vaikai yra pajėgūs suprasti rašytinės kalbos ženklinę sistemą taip pat lengvai, kaip ir kalbėjimo ypatumus. Nes kai tik susiformuoja vaiko psichinės veiklos struktūros, leidžiančios išmokti šnekamąją kalbą, tuo pačiu metu gimsta gebėjimai perprasti rašytinę. Be raidelių, be žodelių, be skiemenų ir rašinėjimų gražiai, iš kairės į dešinę, eilutė po eilutės. Be pratimų, pratybų sąsiuvinių, nurodymų, parodymų.

 

     Rašymo ir skaitymo mokymesi svarbiausias yra vaikas, jo patirtis ir jos užkodavimas (išreiškimas) piešiniu, keverzone, žodžiu. Tik svarbu, kad nuo mažumės vaiką suptų raštinga aplinka, kuri tuos vaikų gebėjimus skatintų. Svarbu, kad nebūtų tikimasi visų vaikų vienodų veiksmų ir reakcijos. O taip pat vienodo rezultato. Nes kiekvienas vaikas kitoks. Raida individuali, patirtis skirtinga. Tik viena yra aišku ir neginčijama: šešerių–septynerių metų vaikui mokytis skaityti ir rašyti jau per vėlu. Seniai būna praėjęs sensityvumo raštui periodas. Galimas daiktas, jis niekada taip ir nesugebės pasinaudoti prigimties jam duotais sugebėjimais. 

 

     Iš tikrųjų skaitymas – sudėtingas procesas, leidžiantis vaikui suprasti atspausdintą kalbą. Jis remiasi vaiko gebėjimais skirti aplinkos simbolių, formų, garsų panašumus ir skirtumus, t. y. gebėjimu pažinti simbolius (žodžius) bei gebėjimu suprasti atpažintus simbolius. Vadinasi, skaitymas – dvilypis. Iš vienos pusės – tai vizualinių ir fonetinių ženklų (simbolių, žodžių, raidžių) suvokimas ir atpažinimas. Iš kitos – prasmės suliejimas su suvokiamais ženklais.

 

     Kad suvoktų parašyto prasmę, ji turi būti vaikui suprantama, susijusi su jo patirtais išgyvenimais. Kuo daugiau vaikas žino, tuo daugiau supranta ir kai jam skaito, ir kai jis skaito. Skaityti vaikui derėtų nuo pačių mažiausių dienų, kadangi net kelių mėnesių jau žiūrinėja paveikslėlius bei suklūsta, išgirdęs skaitymą.

 

     Aštuonių mėnesių kūdikiai jau net parodo knygos paveikslėlius. Skaitydami suaugusieji vaikui dovanoja meilę. Skaitydami artimai bendrauja su vaiku, nes skaitant vaikas laikomas ant kelių. Klausydamas vaikas mokosi atpažinti skiemenis, perprasti žodžių reikšmes. Skaitymas vaikus supažindina su naujomis sąvokomis. Su vaiku apie knygelę kalbama prieš skaitymą, skaitant ir perskaičius. Knygelės istorija susiejama su vaiko realaus gyvenimo įvykiais, užduodant atvirus klausimus: „Ką dar gali pasakyti?“, „Kaip, tavo manymu, tai dar galėjo baigtis?“, „Kas būtų nutikę, jeigu.....“. Kalbant su vaiku, jam skaitant, būtinas „akys–akys“ kontaktas. Vartojami neverbaliniai bendravimo būdai: mostai, liestelėjimai, kūno padėties keitimas, veido išraiška. Atkreipiamas vaiko dėmesys į puslapio rašmenis ir pan.

 

     Rašytinė kalba – paties vaiko veikla

 

     Rašytinę kalbą vaikas geriausiai perpranta natūralioje veikloje sužadinus jo poreikį užrašyti ir perskaityti. Rašytinė vaiko kalba – rašymas ir skaitymas. Tai vaiko gebėjimai perduoti savo mintis, jausmus, patirtį ženklais (piešiniu, sutartiniu vaizdu (simboliu), raide, žodžiu), atpažinti grafiškus vaizdus, simbolius, raides, žodžius ir sulieti juos su prasme: matytu, girdėtu, išgyventu, sužinotu.

 

     Vaikas skaitymo keliu keliauja taip:

trečiaisiais metais knygelių iliustracijų objektų atpažinimas, įvardijimas, dėmesys paveikslėliams, ne skaitymui;

ketvirtaisiais metais – paprastų žodžių įsiminimas, skaitant knygelę, dėmesys paveikslėliams ir „skaitymas“ – pasakojimas pagal juos;

penktieji metai – kelių žodžių (savo vardo, televizijos užsklandų, logogramų, reklamų) atpažinimas, noras žinoti, kas parašyta;

šeštieji metai – ištartų ir parašytų žodžių atpažinimas, paprastų žodelių (mama, tėtė ir pan.) skaitinėjimas; dėmesys spausdintam žodžiui; skaitant knygelę, dėmesys tekstui, domėjimasis spausdintu žodžiu, kelių žodžių perskaitymas.

     Kad vaikas skaityti ir rašyti mokytųsi per patyrimą ir atradimą, vaiką supančioje aplinkoje turėtų būti daug spausdintos medžiagos. Vaikas skaitymui turi būti subrendęs. Vaiko pažintinių, socialinių ir emocinių galių pribrendimas lemia vaiko skaitymo galias. Vieno ir to paties visų vaikų skaitymo pradžios laiko nėra. Yra tik tokie pat skaitymo kelio žingsniai, jų natūrali seka, prasidedanti ankstyvajame amžiuje.

 

 

     Rašymas – procesas, kuris leidžia vaikui regimaisiais ženklais – raidėmis ir žodžiais – išreikšti tai, ką jis stebi, jaučia, girdi, mato. Vaiko rašymas – visiškai egocentriškas. Tai konkretaus vaiko saviraiška. Rašyme svarbiausia yra vaikas, jo patirties užkodavimas simboliais (piešiniais, raidėmis, žodžiais).

 

     Rašymo kelias prasideda vertikaliomis ir horizontaliomis keverzonėmis, apskritomis ir tiesiomis linijomis, karakuliais trečiaisiais, ketvirtaisiais metaiskeverzuodamas parašo realių raidžių elementų, kopijuoja raides ir žodžius. Rašo vardo raides ir vardą, domisi raide ir garsu penktaisiais. „Parašysiu savo vardą – Vytenė. Dar parašysiu mama, tėtis, močiutė Birutė. Daugiau neparašysiu“, – aiškina trečius baigianti Vytenė.

 

 

     „Mano vardas Ugnius. Aš parašysiu savo vardo daug raidžių. Dar parašysiu Domutis ir mamytė“, – nusiteikęs ketvirtus einantis Ugnius.                    

 

     Šeštieji metai – kopijavimas, vardo ir kitų prasmingų ir beprasmių žodžių rašymas, raidžių rašymas (raidės plačios, išsibarsčiusios po lapą), skaitmenų rašymas, apskritimų, trikampių ir kvadratų įvairių kombinacijų piešimas. Dažnai rašo iš dešinės į kairę. Gali domėtis raidžių sudėliojimu. Tai iliustruoja šešiamečio Karolio rankos miklinimas.

             

     Ketverių metų rašytinės kalbos mokymosi kelias atveda vaiką į rašymo ir skaitymo pasaulį. Atveda ne per abėcėlę. Ne per foneminę žodžių analizę. Ne per skiemenavimą. Atveda per aplinką, vaiko patirtį, nerengiant jo mokykliniam skaitymui ir rašymui, tik akcentuojant ir remiant tai, ką vaikas daro skaitydamas ir rašydamas. Akcentuoti ir remti mūsų, suaugusiųjų, pareiga.

 

     Kokio vaiko laukia mokykla? Įdomiai kalbančio? Skaitinėjančio trumpus žodelius? Rašančio savo ir mamos vardą? Laisvo? Išdidaus mūsų mažojo visuomenės nario? Manau, kad taip. Tokį išlydėti į mokyklą turėtume mes, suaugusieji. Nepagailėję jam meilės. Platesnio akiračio. Proto ir malonių išgyvenimų. Mūsų pačių labui.

 

 

 

 

 

 

 

J