„Tyla – ne visada gera byla... Bendraamžiai jau čiauška nesustodami, o jūsų mažylis – dar ne? Gana dažnai tėveliai nusprendžia – nieko tokio, priaugs ir mūsų. Bet ne visada laukti išmintinga. Kartais žodžiams atsirasti turime padėti.

Kūdikiai čiauškėti paprastai pradeda maždaug ketvirtą penktą mėnesį. Metinukai jau taria nuo 2 iki 30 žodžių, o trimečiai jau gali ištarti apie 1500 žodžių. Taigi, jeigu jūsų mažyliui jau treji, o jis taria tik kelis žodžius (pavyzdžiui, mama, tete, baba), nereikėtų laukti stebuklo, o kreiptis į artimiausią logopedą. Kuo ilgiau mažylis nekalbės ar kalbės netaisyklingai, tuo vėliau lavės jo foneminė klausa (garsų girdėjimas). O tai reiškia, kad ir peržengus mokyklos slenkstį jam sunkiau seksis skaityti, rišliai pasakoti, rašydamas jis gali praleisti raides, sukeisti jas vietomis, neskirti ilgųjų ir trumpųjų balsių, dvibalsių, minkštumo ženklo ir kt. Anksčiau ar vėliau vaikui logopedo pagalbos vis tiek prireiks. Tai gal geriau tada pradėti jos ieškoti nuo mažens.

Kodėl jis nekalba?
Kaip ir ligų ar bėdų atveju, šis klausimas – kodėl? – ims kamuoti tėvus. Ir kaip neretai nutinka – tikslaus atsakymo irgi negausite. Žinodami galimas priežastis, galime tik pabandyti spėti, kuri iš jų lėmė, kad jūsų trimetė atžala vis dar tyli.
● Nėštumas. Ypač svarbūs 3 ir 4 nėštumo mėnesiai, nes tuo metu formuojasi kalbos centrai. Dėl vaisiaus centrinės nervų sistemos pažeidimų ar ankstyvo organinio galvos smegenų pažeidimo atsiranda itin sunkių kalbos sutrikimų. Vaisiui ypač kenkia būsimos mamos persirgtos infekcinės ligos, traumos, įvairios intoksikacijos, vartoti vaistai, alkoholis, rūkymas, narkotikai.
● Gimdymas. Sunkus gimdymas ir neigiami faktoriai jo metu (pavyzdžiui, užsitęsęs gimdymas (trukęs ilgiau nei 18 valandų), įvykęs itin greitai (iki 1 valandos), deguonies stygius, gali paveikti vaisių, o vėliau gali sutrikti ir vaiko kalba.

Nuo garsų iki sakinukų
Vis dar pasitaiko manančiųjų, kad su mažyliu reikia kalbėti tuomet, kai vaikas pats pradeda čiauškėti. Nieko panašaus. Bendrauti su mažyliu reikia ir tuomet, jei jo burnytė it pripilta vandens tyli. Su nekalbančiu vaiku reikia kalbėti gal netgi daugiau – kad šis prakalbėtų. Todėl siūlome apsiginkluoti kantrybe ir imtis darbo. Pasak logopedės, dirbti reikia ilgai ir nuosekliai. Kaip greitai jūsų atžala prakalbės, dabar nepasakysime – gali būti ir po mėnesio, o gal ir po metų ar dar vėliau.
● Garsai. Iš pradžių vaiko paprašykite, kad šis pasakytų, kaip staugia vilkas (pavyzdžiui, ū-ū-ū), kaip ošia miškas (š-š-š). Pradėję nuo vieno garso, pamažu sunkinkite užduotis, kurių metu reikėtų pasakyti jau nebe vieną, o du garsus. Pavyzdžiui, paprašykite mažylio pasakyti, kaip loja šuo (au-au-au), kaip katė miaukia (miau-miau). O tada galėsite pereiti ir prie žodžių.
● Žodžiai. Nesvarbu, kiek jūsų atžalai metų, pradėti ją kalbinti reikėtų trumpais ir paprastais dviskiemeniais žodžiais (priebalsis-balsis-priebalsis-balsis). Pavyzdžiui, teta, lapė, pupa, katė. Mažylis kurį laiką girdi tik pirmus skiemenis – ilgesni žodžiai jam liejasi. Girdėdamas trumpus ir aiškius žodžius, vaikas greičiau pradės kartoti išgirstus daiktų ar veiksmų pavadinimus. O įvaldęs paprastesnį žodyną, palengva pereis ir prie sudėtingesnių žodžių, dar vėliau – ir sakinių.
● Sakiniai. Pamažu iš trumpų žodžių dėliokite neilgus sakinius. Pavyzdžiui, teta sėdi. Katė laka. Šuo guli. Nepamirškite – ikimokyklinukui lengviausia mokytis žaidžiant. Todėl kuo daugiau žaiskite. Paimkite mėgstamą žaisliuką, pavyzdžiui, lėlę ir, rodydami ją mažyliui, sakykite: lėlė sėdi, lėlė guli, lėlė miega, lėlė šoka. Tada į pagalbą pasikvieskite kitą žaisliuką. Nepamirškite – net ir trimečiui dar sunku ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį. Todėl ilgai nežaiskite – nuo penkių iki penkiolikos minučių. Stenkitės vaiką sudominti. Per tą laiką žaisliukus, užduotėles keiskite, sugalvokite naujų. Iš pradžių mažylis jus tik stebės ir klausysis, tačiau gana greitai jau pats pradės rodyti, kaip lėlė bėga ar pelė tupi, ir kartoti žodelius.
Kai mažylis pradės tarti trumpus žodelius ir sakinukus, plėskite jo žodyną, imdami atskiras temas, pavyzdžiui, „vaisiai“, „daržovės“, „naminiai gyvuliai“, „baldai“, „indai“. Nepamirškite – sakiniai turi būti trumpi, o žodžiai – aiškūs. Pavyzdžiui, kalbėdami tema „daržovės“, vartokite tokius žodžius kaip pupa, ropė, bulvė, morka. Juos junkite į trumpus sakinius. Pavyzdžiui, pupa auga, bulvė verda, ropė skani. Kiek vėliau įveskite sąvokas didelis–mažas. Pavyzdžiui, ta pupa didelė, šita pupa maža.

Išgirsti – užduotis nelengva
Kol mažylis bando prisijaukinti žodžius, neleiskite laiko veltui. Tuo pačiu metu būtina lavinti ir vaiko foneminę klausą. Pradėję nuo lengvesnių užduočių, pamažu jas sunkinkite.
● Klausykite. Kad ir kur būtumėte ir ką bedarytumėte, pasistenkite kartu paklausyti, kaip, pavyzdžiui, ošia jūra ar miškas (š-š-š), kaip ūžia mašina ar dulkių siurblys (ž-ž-ž), kaip mūkia karvė (mū-mū), kaip dūzgia bitė (bz-z-z-z). O tada išgirstus garsus pabandykite atkartoti.
● Suplokite. Suploję rankomis arba pabeldę į stalą, paprašykite, kad vaikas jūsų veiksmus atkartotų. Iš pradžių suplokite arba pabelskite vieną kartą, tegul vaikas atkartoja, paskui – du kartus, tegul vėl pakartoja. Taip suplojimų ar pabeldimų kartų skaičių kiekvienąkart didinkite.
● Pagrokite. Paimkite du arba tris skirtingus garsus skleidžiančius daiktus (tai gali būti dūdelė, barškutis, būgnelis). Pagrokite jais. Tegu matydamas šiuos daiktus mažylis įsiklauso į jų skleidžiamus garsus. O tada už vaiko nugaros pagrokite vienu žaislu, ir paprašykite, kad atsisukęs parodytų, iš kurio daikto sklido garsas.
● Veikite „pagal instrukciją“. Paprašykite vaiko, pavyzdžiui, atnešti batą, paduoti šaukštą. Tik jokiu būdu nerodykite į tuos daiktus pirštu, nes nesužinosite, ar mažylis supranta jūsų pasakytų žodžių reikšmę. Ir tik pastebėję, kad jūsų prašymo nesupranta, kartodami savo prašymą, parodykite, kur yra šie daiktai. Vėliau užduotis sunkinkite. Pavyzdžiui, paprašykite batą padėti po kėde, o šaukštą – ant stalo. Dažnai metinukas ar dvimetukas viską krauna ant kėdės arba ant lovos, todėl jį reikia pamokyti, kur ką dėti. Taip lavėja mažylio orientacija erdvėje.

Kalbą lavina... judėjimas

Klystate, jeigu manote, kad pakalbinote mažylį ir jūsų darbas jau atliktas. Kalbai padeda net pats paprasčiausias judėjimas. Mat dažnai nekalbantiems vaikams būna sutrikusi ir bendroji bei smulkioji motorika, todėl būtina ir jas lavinti.
● Daugiau laipiokite laiptais. Galite kartu dar ir paskaičiuoti: dešine – vienas, kaire – du. Dažnai nekalbantys vaikai lipa viena koja, kitą tik pristatydami. O reikėtų, kad liptų abiem kojom, jas keisdamas.
● Tegul pavaikšto tiesiai nubrėžta linija, aukštai tarsi gandras keldamas kojas. Namuose, jei tiesios linijos nėra, galite patiesti paprasčiausią šaliką ar platesnę juostelę.
● Pakaitomis pavaikščiokite ant pirštų galų ir ant kulnų. Pastarasis pratimas – išties nelengvas, tačiau nauda – nemaža.
● Pašokuokite pirmyn atgal ant vienos kojos, ant kitos, o galiausiai – ant abiejų.
● Dešine ranka bandykite pasiekti kairę ausį, ir priešingai – kaire ranka bandykite pasiekti dešinę ausį.
● Rankos. Tegu pavaikšto ištiesęs rankas į priekį ir į šoną.
● Kuo daugiau vaikščiokite basomis ant pačių įvairiausių paviršių: švelnių, šiurkščių, sausų, šlapių. Svarbu tik kad šie būtų saugūs.

Įdarbinkite pirštukus
Kuo daugiau dirbs mažylio pirštukai, tuo labiau lavės kalbos centrai:
● duokite rankytėmis spaudyti guminį kamuoliuką;
● iš pirštukų tegu vaikas padaro stogelį;
● tegu pirštukai pasisveikina – su kiekvienu atskirai;
● duokite užsegti ir atsegti pačių įvairiausių dydžių it formų sagas;
● tegu sprigtu numuša teniso kamuoliuką;
● tegu skambina vaikišku pianinu – visi pirštukai turi groti atskirai;
● tegu padėjęs ant stalo delną barbena į jį pirštais, tarsi grotų pianinu;
● tegu padeda ant stalo delną ir, kita ranka jį prilaikydamas, mokosi kelti po vieną tos rankos pirštuką;
● duokite liesti pačius įvairiausius paviršius – kietus, minkštus, šiurkščius, šiltus, šaltus;
● duokite rinkti smulkius daiktus. Tik būkite šalia, kad šie nenukeliautų ten, kur jiems nedera būti – į nosį ar burną;
● tegu daro įvairiausius darbelius – kerpa, plėšo, lipdo, klijuoja.

Straipsnis tema: „Mikčiojimas gali būti ištaisomas“

Konsultuoja logopedė
Violeta Katinienė

„Aš noriu šitos ma-ma-ma-ma-mašinytės...“ - ne visuomet lengvai pro liežuvio ir gomurio barikadasprasibrauna iš mažos burnytės keliaujantys žodžiai. Ir kuo dažniau jie stringa, tuo labiau vaikas nenorikalbėti.

Mikčiojimas – vienas sunkiausių kalbos tempo ir ritmo sutrikimų, kai sunku ištarti žodžius, išsakyti mintis, kai kartojami garsai ar net žodžiai. Manoma, kad pasaulyje mikčiojančiųjų yra apie 2-3 procentus. Dažniausiai šią problemą turi ikimokyklinukai, ir daugiau berniukai, nei mergaitės.

Sumikčiojimas – stiprus dūris į širdį
Ar bent įtariate, ką jaučia turintys šį sutrikimą? Įsivaizduokite, kad jus nuo vaikystės kankina kalbos padargų – lūpų, liežuvio, liežuvėlio, minkštojo gomurio spazmai. Jie gali atsirasti ir veido, ir kaklo srityse. Mikčiojantieji visą laiką turi save kontroliuoti ir galvoti apie tai, kaip kalbėti, elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ir taip kasdien. Dėl to šią problemą turintiems žmonėms išsivysto baimė, nepasitikėjimas savimi, priklausomybė nuo aplinkinių. Vaikai pasakoja, kad pradėjus mikčioti, jiems smarkiai ima plakti širdis, pilti prakaitas, išrausta veidas arba atvirkščiai – jis pabąla. Dėl to jie gana dažnai tampa dirglūs, nervingi ar užsidarę. Neretai, pradėję kalbėti, šie vaikai ima gestikuliuoti rankomis arba iškreipia veidą, rodydami tam tikras mimikas, sugalvoja netgi atraminių žodžių ar garsų (pavyzdžiui, a-pupa ,a-mašina ir t.t...), žodžių be tam tikrų priebalsių (pavyzdžiui, p, b, g, k, ties kuriomis dažniausiai sumikčioja) ir kt. Kartais vaikai bando kalbą sumažinti iki minimumo, atsakydami tik taip arba ne ar linksėdami galva. Mikčiojimas ypač sustiprėja prieš svarbius gyvenimo momentus, todėl mikčiojantiems vaikams gali nevalingai pakilti temperatūra, pradėti skaudėti galvą, pilvą, jie ima viduriuoti. Kai kurie mokiniai, ypač tuomet, jei jų laukia atsakinėjimas prieš klasę, netgi bijo eiti į mokyklą. O neretai vietoj tokio savo žinių rodymo geriau pasirenka tylą ir neigiamą pažymį. Tik, deja, mokytojai ne visuomet tai supranta. Todėl man ne kartą pedagogams teko rašyti prašymus, kad leistų šiems moksleiviams atsakinėti tik raštu.

Ieškome kaltininkų
Kiekvieno žmogaus kalba priklauso nuo trijų pagrindinių kalbos smegenų centrų darbo: motorinio Broko (jis valdo viską, kas dalyvauja tariant garsus - balso stygas, gomurį, judina lupas, liežuvį), sensorinio Vernikės (padeda išgirsti ir suprasti kalbą) ir asociatyvinio (analizuoja išgirstą frazę ir mąsto, ką kalbėti toliau). O ypač nuo smegenų žievės zonos, susijusios su pačia kalba. Sklandi kalba – nenutrūkstantis procesas. Kad jis nesutriktų, visi trys smegenų centrai turi funkcionuoti darniai, sinchroniškai ir vienas kitam perduoti impulsus tuo pačiu metu. Kai pažeistas kalbos centrų sinchroniškumas, pažeidžiama ir pati kalba, dingsta jos sklandumas, atsiranda užsikirtimų, pasikartojimų – t. y., prasideda mikčiojimas.
Kaip bebūtų gaila, vienų žmonių Broko centras yra mažiau aktyvus, o kitų - labiau. Ir kuo jis aktyvesnis, tuo labiau jis ardo pristabdančius ir prislopinančius ryšius, kurie savo ruožtu kontroliuoja šį centrą. Tuomet ir prasideda spazmai. Išvesti Broko centrą iš rikiuotės nėra sudėtinga. Tą gali padaryti net įprastos emocijos. Ir ne vien tik neigiamos. Teigiamos emocijos Broko centrui daro tokį patį poveikį. Būtent todėl susijaudinus (tiek vaikui, tiek ir suaugusiajam) mikčiojimas paaštrėja.

Mikčiojimas gali būti paveldimas
Kodėl vieni mikčioja, o kiti – ne

Kurių vedančioji (stiprioji) ranka - kairioji. Naujausiais duomenimis, dažniausiai šią problemą turi tie vaikai, kurių vedančioji ranka yra kairioji - net šešiasdešimt penkis procentus mikčiojančiųjų. Ir nors suaugusiems atrodytų, kad šie vaikai yra dešiniarankiai, nes ir valgo, ir rašo būtent šia ranka, tačiau atlikus tam tikrus testus paaiškėja, kad jie vis dėlto yra kairiarankiai, tik suaugusieji pasistengė, kad jie taptų dešiniarankiais. Jiems šis kalbos sutrikimas paprastai išlenda nuo penkerių iki septynerių metų.
Genai. Dvidešimt penkiems procentams mikčiojančiųjų kalbos sutrikimą lemia genai. Jų paprastai ieškoma antroje ar trečioje kartoje, t.y., tai galėjo būti seneliams, šių broliams arba seserims, net proseneliams. Tačiau jei mama ar tėtis mikčioja, gali būti, kad ir jų atžala taip pat mikčios. Tačiau tai tikrai nėra taisyklė. Jei kalbos sutrikimas yra genetiškai užprogramuotas, jis apie save primena gana greitai, kai mažyliai pradeda kalbėti, sudarinėti sakinukus, maždaug nuo dviejų iki keturių metų. Šie vaikas jau gimsta su padidintu Broko centro aktyvumu.
Psichinės traumos. Nepaisant to, kad Broko centras jautriai reaguoja į patirtas emocijas ir išgyvenimus, tik dešimt procentų žmonių pradeda mikčioti dėl psichinės traumos. Tai gali būti labai stiprus išgąstis įvairios ligos, labai aukšta temperatūra ir kt

Ar tai visam gyvenimui?
„Ar padėtis ištaisoma?“ – tai dažniausiai nuskambantis klausimas specialisto kabinete. Vaikui pradėjus mikčioti, paprastai tėvai visų pirma kreipiasi į medikus. Tuomet neurologai skiria medikamentinį gydymą (labiausiai tinka homeopatiniai vaistai, kurie ramina Broko centro aktyvumą). Tačiau vien to nepakanka. Būtina ir logopedo pagalba. Egzistuoja daugybė būdų, kaip padėti mažiesiems pacientams. Kuo anksčiau kreipsitės į specialistą, tuo bus lengviau kovoti su šiuo sutrikimu. Beje, vaikai, kurių vedančioji ranka yra kairioji du kartus greičiau išsitaiso nei tie, kurių kalbos sutrikimą nulemia genai. Tačiau net ir tuomet, kai atrodo, kad visos bėdos jau praeityje, reikia būti budriems ir nepamiršti, jog kalbos sutrikimas esant stipresniems emociniams išgyvenimams gali atsinaujinti. Todėl prieš svarbius gyvenimo momentus, pavyzdžiui, egzaminus, pasirodymą ant scenos, reikėtų apsilankyti pas logopedą. Taip galite užbėgti kalbos sutrikimui už akių.

Trys būdai padėti
Kiekvienas specialistas taiko jam priimtiniausią gydymo metodiką. Man artimiausi diafragminio kvėpavimo pratimai, A.Strelnikovos kvėpavimo gimnastikos pratimai ir kompiuterinė programa „BreathMaker“. Visos šios metodikos tinka tiek mažiems, tiek dideliems. Todėl svarbu atsižvelgti į tai, kas kiekvienu konkrečiu atveju tinka pacientui.

Diafragminio kvėpavimo pratimai. Paprastai mikčiojantiems žmonėms būna sutrikęs kvėpavimas, o šie pratimai padeda jį atstatyti. Jų pagalba mikčiojantys žmonės visų pirma išmoksta taisyklingai kvėpuoti, o vėliau – ir nemikčioti. Tai ilgas darbas, reikalaujantis daug kantrybės tiek logopedui, tiek tėvams, tiek ir pačiam vaikui.
A. Strelnikovos kvėpavimo gimnastikos pratimai itin efektyvūs. Jie ne tik padeda įveikti mikčiojimą. Jų dėka nyksta astma, lėtiniai plaučių bei bronchų susirgimai, rinitas, bronchitas, cukrinis diabetas, neurozės, opaligė, šie pratimai suaktyvina imuninę sistemą, padeda nugalėti stresą. Juos atliekant treniruojasi visi kūno raumenys. Pratimai (jų yra dvylika) nėra sunkūs – jie atliekami šaižiai įkvepiant per nosį orą sučiauptomis lūpomis. Tačiau šiuos pratimus būtina atlikti tiksliai, pagal tam tikrą techniką. Mikčiojančius turi stebėti logopedas. Paviršutiniškas, netaisyklingas kvėpavimas tik dar labiau sustiprins mikčiojimą. Mažyliams nuo ketverių iki dvylikos metų siūloma atlikti tik tris pratimus, paaugliams iki aštuoniolikos metų – penkis, o suaugusiems – visus dvylika. Juos reikia atlikti ryte ir vakare. Kiek tai laiko užtruks – pusę metų, metus ar pusantrų, atsakyti sunku. Tai nėra piliulės, kurių kursą išgėręs gali tikėtis, kad jau pasveikai. Viską lemia kalbos sutrikimo laipsnis.

Kompiuterinė programa „BreathMaker“. Ši programa skirta jau lankantiems mokyklą, nes vaikai turi mokėti gerai skaityti.. Tačiau net lankantiems mokyklą nerekomenduojama ja naudotis, jei mikčiojantis vaikas serga epilepsija, oligofrenija, psichine liga ar sutrikus nervų sistemai. Kompiuterinė programa naudojama trim etapais: skaitymas nemikčiojant; bendravimas nemikčiojant; diktoriaus gebėjimų ugdymas. Pirmieji etapai vykdomi naudojant įrangą (ausines ir mikrofoną), kuri sunormalizuoja kalbą. Vaikas šios įrangos dėka girdi savo balsą be mikčiojimo, Tuoj sureaguoja visi trys kalbos centrai ir pradeda perduoti impulsus vienas kitam tolygiai ir be trūkčiojimų. Broko centras nurimsta ir vaikas taria garsus ir žodžius sklandžiai, neužsikirsdamas. Automatiškai atsistato ir kvėpavimas. Tarimas (be pastangų) tampa aiškus ir raiškus. Trečiasis etapas vykdomas jau be ausinių - kalba kiek galima labiau priartinama prie gyvenimiškų situacijų. Šios kompiuterinės programos pagalba greičiausiai kalbos sutrikimą pavyko ištaisyti per tris mėnesius intensyvaus darbo.

Patarimai tėvams
Dažniausiai suaugusieji, kurie niekada nepatyrė mikčiojimo siaubo, nežino, kaip mažiesiems, turintiems šį sutrikimą, padėti. Dažnas bando įspėti, ką nori pasakyti vaikas, ir skubiai jį pertraukia, kad tik šis nesikankintų, bandydamas kalbėti. Tačiau, pasak logopedės, tai blogiausia, ką galime daryti.

Kalbant neakcentuokite mikčiojimo, neliepkite pakartoti žodžių, kurių nepavyko taisyklingai ištarti.
Nepertraukite mikčiojančiojo. Geriau pasiūlykite jam nusiraminti, įkvėpti oro, o tik tada pasakyti tai, ką ketino.
Pasirūpinkite vaiko dienotvarke, užtikrinkite jam ramybę ir poilsį. Taip nepervargs nervų sistema.
Kuo mažiau televizoriaus ir kompiuterio, tuo geriau. Kompiuteriniai žaidimai bene labiausiai stimuliuoja Broko centro aktyvumą.

Straipsnis tema: „Mikčiojimas - ne pasaulio pabaiga“

Konsultuoja logopedė
Violeta Katinienė

Dauguma žmonių pamena mokyklos laikus, kai drebėdavo rankos ir kojos žinant, kad reikės deklamuoti eilėraštį prieš visą klasę. Daugybė žmonių ir dabar iš jaudulio tarsi sustingsta, kai reikia kalbėti per darbo pokalbį arba jų kas nors prašo pasakyti tostą. Logopedė Violeta Katinienė tvirtina, kad mikčiojantieji galvoja ne ką pasakyti, o kaip nesumikčioti. Laimei, šiais laikais jau yra būdų padėti sklandžiai negalintiems kalbėti žmonėms.

Kodėl žmonės mikčioja?
Pasak Rusijos mokslininkų, apie 65 % mikčiojančiųjų yra kairiarankiai. Kartais jie to net nežino, nes mikčiojimas nėra išprovokuotas streso ar kitų veiksnių. Šių žmonių vedančioji akis ir ranka yra kairioji, o ne dešinioji, todėl iš prigimties jie yra kairiarankiai. Mikčiojimas pasireiškia apie 5–7 vaiko gyvenimo metus, kai mažylis mokomas ar net verčiamas rašyti, piešti, valgyti, karpyti dešine ranka.
Apie 25 % žmonių mikčiojimą lemia genai. Jeigu vaikai yra dešiniarankiai, o mikčiojimas atsirado pradėjus kalbėti, sudarinėti sakinius 2–4 metų, tai rodo, kad jų kalbos sutrikimas paveldėtas. Šie vaikučiai jau gimė su padidintu Broko centro aktyvumu, kuris, kaip minėjau, lemia kalbos sutrikimus. Ir tik apie 10 % žmonių mikčiojimas atsirado dėl psichinės traumos, kuri būna susijusi su staigiu ir stipriu Broko centro išderinimu.
Ne visi vaikai, išsigandę šuns, pradeda mikčioti. Mikčioti pradės tik tie, kurių Broko centras bus jautresnis, kurių centrai jau „pasiruošę“ ir jiems tereikėjo nedidelio postūmio...

Kokie yra pirmieji mikčiojimo požymiai? Kada reikėtų sunerimti?
Mamytės visada pastebi pirmosios. Pavyzdžiui, vaikutis sako „no-no-noriu“ arba „duo-duo-duok“. Tai yra kloninis mikčiojimas. Sunkesnė mikčiojimo forma – toninis mikčiojimas, kai žmogus kartoja ne skiemenis, o negali ištarti pirmo priebalsio arba balsio – tempia, pavyzdžiui, „mmmmama“, „kkkkatė“. Sklandaus kalbėjimo sutrikimas dažnai prasideda nuo lengvesnės formos, kuri vėliau gali pereiti į sunkesnę.

Tarybiniais metais ir vėliau mikčiojantiesiems dažnai paskirdavo stiprių raminamųjų. Kaip gydoma šiais laikais? Ar galima visiškai įveikti mikčiojimą?
Mikčiojimas – sunkus kalbos sutrikimas. Tačiau padėti tikrai galima, ir tam yra daug, įvairių metodikų, kurias taiko logopedai. Aš taikau tris metodikas. Jau labai seniai taikau diafragminio kvėpavimo pratimus, kurie tinka tiek vaikams nuo 3 metų, tiek suaugusiesiems. Beje, trimečiai kur kas lengviau išmoksta šiuos pratimus negu suaugusieji, nes diafragminis kvėpavimas panašus į naujagimių. Nardytojai po vandeniu taip pat privalo išmokti kvėpuoti diafragma, kitaip neišbūtų ilgai po vandeniu, dainininkai irgi mokosi šio kvėpavimo.
Diafragminis kvėpavimas itin padeda mažiems, ypač ikimokyklinio amžiaus, vaikams. Dažnai taikau kompleksinį mikčiojimo šalinimą – šalia diafragminio kvėpavimo skiriami homeopatiniai vaistai. Naudojant šį metodą dauguma ikimokyklinukų įveikia mikčiojimą.
Vėliau susipažinau su labai veiksminga kompiuterine programa „BreathMaker“. Jos tikslas – visiškas kalbos funkcijų atkūrimas, nesvarbu, koks sunkus būtų mikčiojimas. Sklandi kalba priklauso nuo trijų pagrindinių smegenų centrų: motorinio Broko, sensorinio Vernikės ir asociatyvinio. Ši programa visus juos sujungia į bendrą visumą, kad jie dirbtų kartu ir sinchroniškai. Automatiškai slopinamas Broko centro aktyvumas.

Ką valdo Broko centras?
Broko centras valdo visa, kas juda: minkštą gomurį, lūpas, liežuvį ir t. t. Kalbant šis centras veikia labai aktyviai, o „išvesti“ jį iš pusiausvyros gali net mūsų emocijos. Tada žmogus ir pradeda mikčioti. Pastebėkite – kai mikčiojantysis susijaudina, kalbėti jam tampa labai sunku, o būdamas šeimos rate, atsipalaidavęs, jis kalba kur kas lengviau. Kuo jautresnis Broko centras, tuo žmogus stipriau mikčioja.

Ar su „BreathMaker“ programa reikia dirbti kasdien visą gyvenimą?
Su šia programa dirbama intensyviai kasdien po 1,5 val. Ji tinka vaikams nuo 7 metų, paaugliams ir suaugusiesiems. Kur bebūtumėte – namie ar išvykę atostogų, dirbti paskirtą laiką būtina kiekvieną dieną. Kaip ilgai reikės dirbti, priklauso nuo kiekvieno individualiai. Džiugi žinia – 94–96 % žmonių šia programa pavyksta visiškai įveikti mikčiojimą. Tačiau kasdien dirbti tikrai reikia ryžto, motyvacijos, valios. Tik tuomet galima pasiekti puikių rezultatų.

Minėjote tris metodikas. Kokia yra trečioji?
Trečioji metodika, kuri irgi labai padeda mikčiojantiesiems, yra Aleksandros Strelnikovos paradoksalaus kvėpavimo metodika, išrasta 1953 m. Šiuos pratimus gali atlikti ir maži, ir dideli. Be to, jie nereikalauja jokių finansinių išteklių. Svarbiausia – pasiryžimas ir pratimų atlikimo tikslumas. Įdomu tai, kad kalbos sutrikimai yra tik maža dalis to, kuo gali padėti A. Strelnikovos pratimai. Reguliariai ir taisyklingai juos atliekant išnyksta astma, lėtinė plaučių ir bronchų liga, lėtinė sloga, bronchitas, pneumonija, cukrinis diabetas, neurozė, neurogeniniai susirgimai, aukštas kraujospūdis, opaligė, išeminė širdies liga, balso praradimas. Be to, šie pratimai stiprina ir imuninę sistemą, padeda įveikti stresą. Jie gali būti skiriami ir norint atsikratyti antsvorio arba mesti rūkyti, gydant stuburo iškrypimus, ypač paaugliams. Rusijos gydytojai pastebėjo, kad šie pratimai padeda žmonėms, todėl A. Strelnikovai buvo leista dirbti net su sunkiausiais ligoniais. 1982 m. jos metodika buvo oficialiai patvirtina. Tai, kad tradicinė medicina tais laikais patvirtino alternatyviąją, buvo retas dalykas.
Be to, šiuos pratimus galima derinti kartu su kitomis metodikomis. Jie reikalauja labai mažai vietos – tik 1 m2 – ir jau galima dirbti. Reguliariai juos darant, rezultatai matosi gana greitai.

Ar nepavojinga juos atlikti, tarkime, pasiskaičius knygelėje ar susiradus internete?
Taip, iš tikrųjų pavojinga. Savarankiškai pradėti intensyviai juos daryti nepatarčiau. Netgi apmokyti logopedai turi būti tikri, kad taisyklingai rodo pratimus mikčiojantiesiems. Kitaip gali įvykti hiperventiliacija. Ši metodika reikalauja tikslumo, pavyzdžiui, lūpos sučiauptos, reikalinga ritmika ir diafragminis kvėpavimas. Sužinojus, kaip reikia atlikti pratimus ir kiek jų skirta pagal amžių, jie tampa ne pavojingi, o veiksmingi.

Kaip žinoti, kuri metodika geriausiai tiktų?
Bet kokiu atveju pradėti reikia nuo diafragminio kvėpavimo, nes jis yra pagrindas kitoms metodikoms. Dažnai ikimokyklinukams užtenka vien šio kvėpavimo. Jeigu mikčiojimas būna labai sunkus, tuomet skiriu A. Strelnikovos pratimus arba nuo 7 metų – „BreathMaker“ programą.

Kaip bendrauti su mikčiojančiu vaiku?
Visų pirma reikia išklausyti vaiką, nenutraukti jo, nenutildyti. Taip pat svarbu nesukelti jam streso ir baimės kalbėti – dažnai ikimokyklinio amžiaus vaikai baimės kalbėti neturi. Jeigu matote, kad vaikui labai sunku ištarti kokį nors žodį, pasakykite jam, kad nusiramintų, neskubėtų, įtrauktų oro ir ramiai pasakytų – nesvarbu, ar jis moka atlikti diafragminio kvėpavimo pratimus ar ne. Įkvėpus jam iš karto palengvės ir vaikas pasakys, ką norėjo. Nuo mažens reikėtų vaiką mokyti, kad kai mama kalba, vaikas tyli ir klauso, ir atvirkščiai – kai vaikas kalba, tėvai jį ramiai išklauso. Negalima akcentuoti mikčiojimo, prašyti pakartoti. Tiesiog reikia mokytis lėtai bendrauti ir kalbėti. Be abejo, pastebėjus, kad vaikas mikčioja, reikėtų iš karto kreiptis į artimiausią logopedą ir neurologą.

Itin sunku mikčiojantiems vaikams būna mokykloje, kai reikia atsakinėti prieš klasę. Ką patartumėte?
Kol vaikas lankosi pas logopedą, atlieka pratimus, mokytojai turėtų nekviesti jo atsakinėti prieš klasę. Tai labai didelis stresas. Juk galima atsakinėti raštu arba vienam per pertrauką, jeigu reikia, deklamuoti eilėraštį. Jokiu būdu negalima rašyti mažesnio pažymio, jeigu vaikas sumikčiojo. Svarbu suprasti, kad kalbos sutrikimų turintis vaikas galvoja ne ką sakyti, o kaip nesumikčioti...

Dr. Austėja Landsbergienė: tėvų ir auklėtojų bendravimas

gali lemti vaiko pažymius

Balandžio 12 d. Lietuvos vaikų ir jaunimo centre vyko ketvirtasis pedagogų forumas „Darželio auklėtojo bendravimo su šeima ypatumai“, skirtas darželių auklėtojų ir tėvų santykių stiprinimui, tvirtos, veiklios, saugios darželį ir šeimą jungiančios bendruomenės kūrimui.

Forume nagrinėtos šeimos ir darželio atsakomybės už vaikų ugdymą ribos, kalbėta apie tėvų ir darželio auklėtojų bendradarbiavimo svarbą, aptarti labiausiai pasiteisinę bendradarbiavimo formos ir metodai.

Atsakomybė už vaiko ugdymą Lietuvoje visų pirma tenka tėvams. Lietuvos teisės aktuose įtvirtinta nuostata, kad tėvai – svarbiausi vaiko ugdytojai ir mokytojai. Tai teisinga, nes su tėvais vaikas praleidžia žymiai daugiau laiko, negu darželyje. Pasak forumo lektorės dr. Austėjos Landsbergienės, vaikas darželyje praleidžia tik apie 15 proc. laiko, o likusius 85 proc. praleidžia su tėvais.

Nesuabejota nauda, kurią gauna vaikas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Apie kokybišką ankstyvąjį ugdymą šiandien kalbama ne tik Lietuvoje. Pasak forumo lektorės Gražinos Šeibokienės, Europos Komisijos dar tik rengiamose rekomendacijose ES šalims narėms dėl ankstyvojo ugdymo kokybės gerinimo, kokybiškas ankstyvasis ugdymas įvardinamas kaip ugdymo ir rūpinimosi vienovė.

Įvardinta, kad tėvų ir pedagogų bendravimas ir bendradarbiavimas yra svarbus veiksnys, ne tik padedantis auklėtojams užmegzti emocinius ryšius su vaiku, bet ir ateityje galintis turėti įtakos vaiko mokymosi sėkmei bei vertybėms.

Pasak Forumo lektorės Eglės Čaplikienės, Valdorfo pedagogikos specialistės, šiuolaikiniams vaikams vien gražios išorės – nudažytų sienų ir naujų žaislų, neužtenka. Vidiniai dalykai jiems tampa svarbesniais už išorinius, emociniai ryšiai svarbesniais už žodžius. Auklėtojos lengviau užmezga emocinius ryšius su tais vaikais, su kurių tėvais jos bendradarbiauja. Stebint tėvų ir pedagogų santykius formuojasi vaikų vertybės, kuriomis jie vadovausis visą gyvenimą.

Forumo metu aptarta kelios dešimtys tėvų ir darželio bendravimo formų: nuo pokalbių su atėjusiais vaiko pasiimti tėvais iki trumpųjų žinučių telefonu ar laiškų elektroniniu paštu, nuo informacinės lentos iki kartą per savaitę siunčiamo naujienlaiškio. Forumo dalyvių nuomonės apie jų naudingumą ne visada sutapdavo. Pavyzdžiui, pokalbius su vaikų pasiimti atėjusiais tėvais vieni vertino kaip svarbią ir labai atsakingą savo darbo dalį, kitiems su tėvais kalbanti auklėtoja reiškia, kad vaikai palikti vieni, be priežiūros.

Elektroninio pašto žinutės įvardintos kaip viena efektyviausių bendravimo su tėvais formų. Tai pigus, laiką taupantis, lankstus, tačiau konkrečios informacijos reikalaujantis būdas: 80 proc. tėvų el. paštu gautai informacijai skiria 30 s. laiko, 19 proc. – 3 min. 1 proc. tėvų ¬– 30 min.

Kalbant apie tėvų ir darželio bendradarbiavimo formas dr. Austėja Landsbergienė minėjo, kad tėvų įsitraukimas į darželio veiklą nebūtinai turi būti labai didelis. Pradžioje užtektų tiesiog pasišnekėti su vaiku apie tai, kaip praėjo jo diena darželyje, pasižiūrėti ir pagirti jo darbelį.

Kita Lietuvoje beveik nenaudojama, tačiau Europoje pasiteisinusi tėvų įsitraukimo į darželio veiklą forma – savanoriavimas. Pasak dr. Austėjos Landsbergienės, auklėtojoms vertėtų stengtis įtraukti tėvus į daugelį veiklų: švenčių organizavimą, pasiruošimą šventei, pavėsinės stogo taisymą ir kt.

Pastebėta, kad įsitraukę tėvai geriau supranta ir pozityviau vertina darželio veiklą. Tyrimų duomenimis, tėvų įsitraukimas – nepaprastai vertingas. Tėvų, kurie buvo įsitraukę darželio veiklą, vaikai mokykloje gauna geresnius pažymius, dažniau atlieka namų darbus, mažiau turi elgesio problemų, daugiau jų stoja į universitetus.

Forumo pranešimų temos:
- Kokybiškas ankstyvasis ugdymas ir ugdytojų socialinė partnerystė
- Šeimos ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos bendradarbiavimo svarba ir ypatumai
- Veiksniai, laiduojantys sąveikos su šeima ikimokyklinėje įstaigoje kokybę
- Bendradarbiavimas su tėvais. Bendruomeniškų santykių formavimas darželyje.
- Vaikų darželio bendravimo su šeima formos ir metodai
- Kodėl ugdymo įstaiga turi tikėti, kad be bendravimo su šeima jos darbas nebus optimalus?

Forumo lektoriai – LR Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo departamento Neformaliojo švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Ona Vaicekauskienė, socialinių mokslų daktarė, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja ir vadovė dr. Austėja Landsbergienė, Vilniaus kolegijos Pedagogikos katedros vedėja Ingrida Stankevičienė, Ugdymo inovacijų centro atstovė Regina Rimkienė, Valdorfo pedagogikos specialistė Eglė Čaplikienė.

Darbo grupių moderatoriai – Kauno Valdorfo darželio „Šaltinėlis" direktorė Audra Liaudanskienė, darželio „Vaikystės takas“ direktorė Asta Kraujelienė, darželio „Metų laikai“ auklėtoja Dovilė Vingelytė, LVJC neformaliojo švietimo ir mokymų metodininkės Neringa Grigorjeva ir Giedrė Juzėnienė.

PASAULIS

KITAS VAIKO

Straipsniai

Dr. Austėja Landsbergienė: tėvų ir auklėtojų bendravimas

gali lemti vaiko pažymius